Jūs esate čia

Įdomus faktai iš akinių istorijos...

Įdomus faktai iš akinių istorijos...

Akinių ar kitokių regėjimą koreguojančių prietaisų neaptinkama nei egiptiečių, nei graikų, nei romėnų istorijoje. Viskas, ką jie apie tai išmanė buvo tik teorija, kurios jiems nepavyko patikrinti praktikoje. Apie 50 m. Romėnų filosofas Seneka pastabėjo, kad žvelgiant per stiklinį indą pripildytą vandens daiktai atrodo didesni ir ryškesni. Tačiau Seneka šį efektą priskyrė vandens savybėms, o ne stikliniam indui. Graikų astronomas ir matematikas Ptolmėjus padarė didelį atradimą apskaičiavęs šviesos spindulių refrakcijos kampą bei vandens ir stiklinio indo refrakcijos indeksą. "Padidinimo" principą jis aprašė savo knygoje "Optikos vadovas". Ši kyga buvo išversta į arabų kalbą.

XI a. Arabų mokslininkas Abu Ali al-Hasanas ibn al-Haithamas savo knygoje "Optikos lobynai" rašė apie galimybę padidinti daiktus panaudojant stiklinį lęšį. Ši knyga į lotynų kalbą buvo išversta 1240 m. Spėjama, kad Anglijos arba Vokietijos vienoliai buvo pirmieji, kurie Alzheno teorijas pritaikė praktikoje.

Būtent nuo XIII a. vidurio italų vienuoliai ėmė dažniau eksperimentuoti su lęšiais iš skaidrių mineralų ir stiklo (žr. pav.). Buvo pastebėta kai kurių skaidresnių mineralų savybė padidinti matomą vaizdą. Tam ypač tiko tinkamai parinkti bei nuzulinti berilio ir kvarco kristalai."Skaitymo akmenimis" XIII a. buvo vadinami šlifuoti skaidresni mineralai, kurie buvo dedami ant skaitomo teksto ir atliko padidinamojo stiklo funkciją.

Bus daugiau ...